Dingusi Albertina

„Svarbiausias įvykis – romanas „Prarasto laiko beieškant“. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra.“ - Patrick Grainville,

Lire, 1997 m. Baigiasi herojaus meilės ir draugystės, išsipildo jo svajonė pamatyti Veneciją. Kartu plėtojamos naujos skausmo, pavydo, mirties, užmaršties temos. Iš šios tuštumos ir depresijos gims paskutinis autoriaus romanas – „Atrastas laikas“.

<...> Gilinantis į šį kūrinį nereikia pamiršti, kad epopėja „Prarasto laiko beieškant“ – pirmiausia kūrinys apie pašaukimą, istorija žmogaus, galiausiai gimstančio literatūrai. Gimimas buvo skausmingas, pilnas nerimastingo blaškymosi ir dvejonių. Romano herojus buvo beatsisakąs savo tikslo triskart: pirmą kartą, kai išgirdo niekinamus pono de Norpua žodžius apie literatūrą, antrą kartą dėl giliai įsišaknijusio įsitikinimo, jog jam trūksta stebėtojo dvasios, ir trečią kartą – dėl to, kad jis sterilus. Ilgoje kelionėje į pašaukimą.„Dingusios Albertinos“ epizodai vaizdingai byloja, kad meilė – sunkiausiai įveikiama kliūtis. Meilės aistra – bergždžias, klaidinantis kelias, kuriuo nė neverta eiti. Tad menas – vienintelė tikrovė, pasiekiama atsiribojus nuo iliuzinio pasaulio pagundų ir miražų. Šiuo požiūriu dvasinės kančios ir literatūros žadami džiaugsmai – neatskiriami. Vertėjas Pranas Bieliauskas